apačia

apačià sf. (3^b); R, SD347 apatinė, žemiau esanti ko nors dalis: Kalno apačià K. Sienų viršus sveikas, tik apačià papuvus Gs. Namai nuo apačiõs pradėjo degt Grž. Statinės apačià prakiuro Dkš. Ir mano per viršų neina [vanduo į batus], tik ãpačia Lp. Ãpačios blynų tebėr minkštos, reikės dar kepti Gdl. Tokie tie šeškai tamsūs, ãpačios pilkos, viršūnės juodos Rm. Jie gyvena apačiõj (žemiau, žemesniame aukšte), mes viršuj Kn. Pasivilk ką po ãpačia, bus šilčiau Pn. Iškask grūdus iš po apačiõs [arpo] Kp. Pasikirpo trinyčių ãpačias J.Jabl. Iškaskit apačia slenksčių skylę BsPIV43. Ir šitai uždangtis bažnyčios perplyšo ing dvi dali nuog viršaus net ik ãpačiai DP179. ^ Viršuj šilkai, apačiõj vilkai Žl. Ant viršaus braškė, o po ãpačia taškė (kad merga šilkuota tik ant galvos) J. Žmogaus turtai kojų apačiose (turtus duoda darbštumas) Jz. Mažas senelis visų ãpačias mato (slenkstis) Škn. ║ pamušalas: Kailiukai yra, tik reikia apačią įdėt Rm. Viršai tebėr geri, tik ãpačios iškritę Ds.

◊ (kieno) kójų apačiojè valdomas: Vyras buvo pačios kójų apačiõj Šts.

į ãpačią krìsti; LC1889,9 pralaimėti, žūti.